Vaflis – tai desertas, kuris gaminamas iš mielinės ar kitokios tešlos. Vaflių receptas gana paprastas: vanduo, kiaušiniai, pienas, miltai ir mielės ar kepimo milteliai gerai išmaišomi dubenyje ir specialioje vafliams skirtoje keptuvėje ar kepyklėje kepami vafliniai blyneliai. Būtent keptuvės ar kepyklės forma nulemia vaflių formą, storį, paviršiaus tekstūrą. Vafliai valgomi visame pasaulyje, ypač populiarūs Belgijoje, kur žinoma daugybė skirtingų vaflių receptų ir patiekimo būdų. Paprastai vafliai valgomi šviežiai iškepti, dar šilti, bet gali būti valgomi ir atvėsę.
Žodžio „vaflis“ kilmė
Žodis „waffle“ anglų kalboje pirmą kartą pasirodė 1725 metais. Žodis yra kilęs iš olandiškojo „wafel“. Akivaizdu, kad beveik nepakitęs jis pasiekė ir mūsų kraštą. Olandiškasis žodis aptinkamas dar XIII amžiaus dokumentuose, tačiau prancūziškas žodis „walfre“ sutinkamas dar XII amžiaus šaltiniuose, todėl tiksli vaflių kilmė nėra tokia apčiuopiama. Tikriausiai žodį galime sieti su frankų laikų žodžiu „wafla“, kuris reiškė tortą.
Vaflio istorija prasideda viduramžiais
Senovės Graikijoje buvo įprasta tarp dviejų karštų keptuvių kepti plokščius paplotėlius, vadinamus obelios. Jiems plintant po Europą, šis paplotėlis iš miltų, vandens, pieno ir kartais kiaušinių, tapo žinomas kaip vaflis. Visoje Europoje imta kepti vaflius atviroje liepsnoje su ilgas dvi rankenas turinčia dviguba keptuve. Tad vaflių klestėjimą galime sieti su IX-X amžiumi, kuomet imta gaminti specifines vafliams kepti skirtas keptuves. Paprastai jos būdavo apvalios formos. Pirmieji vafliai buvo kepami vien iš miltų ir vandens, tik vėliau atsirado mėginimų patobulinti receptą. Žinoma, vietinis medus ar kiti ingredientai galėjo būti dedami į obelios tešlą dar senovės Graikijoje. Viduramžiais net susiformavo tam tikra gildija, kurios nariai buvo atsakingi už vaflių bei kitų panašių patiekalų gamybą. Beje, viduramžiuose atrandame ir krikščionių kalėdaičio istoriją. Dvasininkai išmoko kepti itin plonus vaflius, kuriuose buvo atvaizduojami Biblijos motyvai. Kalėdaičiai buvo gerokai mažesni už įprastus vaflius.
Vafliai XIV-XVI amžiuje
Pirmasis pasauliui žinomas vaflių receptas randamas anoniminiame rankraštyje. Tai vyro patarimai jaunai žmonai. Nors čia randami keturi vaflių receptai, jie yra tik skirtingos vieno recepto versijos. Antrasis žinomas užrašytas vaflių receptas pasižymi tuo, jog čia jau minimas cukrus ir prieskoniai. Nors vaflių keptuvės pasirodė XIII-XIV amžiuje, tik XV amžiuje išryškėjo aiškus skirtumas tarp Senovės Graikijos obelios versijos ir tikrųjų vaflių. Beje, šiuo laiku pasirodė ir įvairesnių formų vaflių keptuvės. Daugiausiai – stačiakampio formos. Taip pat šiuo laikotarpiu pradėti kepti vafliai su gilesnėmis duobutėmis reljefe, kas taip aiškiai primena šiandieninius belgiškus vaflius. Yra nemažai XVI amžiaus paveikslų, kuriuose galime pamatyti tuo metu vyravusias vaflių formas. Vafliai vaizduojami tokių tapytojų kaip Piteris Breigelis, Piteris Artsenas, Joachim de Beuckelaer paveiksluose.
Vaflių raida XIX-XXI amžiuje
Nors 1806 metų Napoleono paskelbta blokada draudė Europai prekiauti su Anglija ir pabrango cukrus, tai neturėjo lemiamos įtakos vaflių populiarumui XIX amžiuje. Šiandien vaflių receptai yra pakitę, tačiau įvairiose Europos vietose vis dar galima paragauti vaflių, kepamų pagal pačius seniausius receptus.