Žvelgiant į indų pasaulį, reikia pasakyti, kad lekstes jame ne be reikalo turi iš tiesų ypatingą vietą. Tai indai, kuriems lygių nėra. Būtent lėkštės yra vienas seniausių indų, senumu nenusileidžiantis puodui. Ant lėkštės jau seniau būdavo patogu susidėti maistą, ruošiantis valgyti, nes rankoje laikyti nepatogu. Galima tik numanyti, kad pirmosios lėkštės galėjo būti ir kokios nors nedidelės plokščios lentos, ir didžiulių egzotinių augalų lapai, ir plokšti arba įdubę akmenys. Tik vėliau imta užsiimti keramika, kada atsirado ir dirbtina forma – puodo. Taigi, tai vieni iš seniausių žmonijoje naudojamų indų, ir be jų mes nė vienas neįsivaizduojame paprasto pavalgymo prie stalo ryte ar vakare, namie, kelionėje ar svečiuose.
Senovinė keramika
Senovėje keramika radosi skirtingų būdų: juodoji ir raudonoji. Senovės žmonės žinojo, kad keramika turi būti deginta, nes tik taip molis lieka tvirtas ir gali išlaikyti tinkamai viską, ką įpili vėliau į tam tikrą indą. Taigi, senovinė keramika taip pat jau būdavo ir deginta, ir dažnai būdavo taip pat glazūruota. Taigi, jeigu norite, kad jūsų indai atrodytų gerai, kad viskas su jais būtų gerai, jūs tikrai, patys, liedami indus, neleisite jiems būti neiškaitintiems, jie būtinai bus iškaitinti. Neiškaitinto molio keramikos dirbiniai – tai nebent kokių nors dailės būrelių rezultatas, kur darbus daro vaikai.